„Tuomet ji ėmė grimzti skradžiai uolų, kol atsidūrė jūros dugne. Virš galvos juodavo naktis be mėnulio, vandens paviršių randais aižė žvaigždės. Ir ji nuskendo, o tada gaudydama orą kniostelėjo iš miego pilnomis dūmų šnervėmis ir galugerkliu. Burnoje dar ilgiai laikėsi degančių taukų smarvė.“

1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.

Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.