Nuo tos akimirkos, kai Marijon pirmą kartą pažvelgia į Tomą – vyresnį geriausios draugės brolį, aukštą šviesiaplaukį mėlynomis akimis, – pasijunta pražuvusi visiems laikams. O kai jis grįžta po tarnybos kariuomenėje ir tampa policininku, Marijon, dabar jau naujai iškepta mokytoja, pasiryžta žūtbūt jį laimėti. Tad, nepaisydama akivaizdžių ženklų, kad kažkas negerai, skubiai išteka už Tomo, šventai įsitikinusi – jos meilės pakaks jiems abiem...

Bet Tomas turi ir kitą gyvenimą, kitą jį užvaldžiusią aistrą. Braitono muziejaus darbuotojas Patrikas, irgi visiškai pavergtas gražiojo policininko, atveria Tomui anksčiau nepažintą pasaulį. Tuo metu, kai seksualines mažumas smerkia ir visuomenė, ir įstatymai, policininkui saugiau vesti mokytoją. Tad du beatodairiškai Tomą įsimylėję žmonės priversti dalytis mylimuoju, kol vienas jų neatlaiko ir į šipulius subyra trys gyvenimai.

Apie tai, kaip klostėsi ši skausmingų santykių istorija, sužinome iš dviejų šaltinių: Marijon atsiminimų ir Patriko dienoraščio. Abiejų dėmesio centre – tas pats mylimasis. Abu pasakoja apie prarastus metus, pražudytą meilę ir neišsipildžiusias viltis, apie tai, kad, netgi bręstant palankioms permainoms, Jungtinėje Karalystėje labai daug kas tebebuvo neįmanoma.

„Mano policininkas“ – stebėtinai nuoširdi istorija apie aistringos ir tvirtos meilės akistatą su niokojančia represinės visuomenės galia.